Ministro Pirmininko Gedimino Kirkilo interviu Lietuvos radijui 2006 m. lapkričio 21 d.

Žurnalistė: Premjere, dar nepaskelbus Seimo Komisijos išvadų, Jūs vis dėlto skyrėte Albiną Janušką savo patarėju.

Premjeras: Kadangi pažįstu Albiną Janušką labai seniai ir galėčiau prisiminti, pavyzdžiui, mūsų sprendimus bendrus: Algirdo Brazausko pareiškimą į NATO, mūsų pradžią derybose su ES, Kaliningrado derybas, mūsų integraciją į NATO ir daugelį kitų dalykų. Aš prisimenu tam tikrus lemiamus momentus – Albinas Januška dalyvaudavo kaip labai kūrybiškas, strategiškai mąstantis žmogus, originaliai, sakyčiau, dažnai pateikdavo pasiūlymų, todėl aš nemanau, kad mes galime taip lengvai švaistytis dėl to, kad kažkas kažką įtaria. Aš pasitikiu juo ir galvoju, kad iš tikrųjų jis bus labai geras patarėjas, tokie yra reikalingi, ypatingai Premjerui, nes būti Premjero patarėju nėra toks lengvas uždavinys.

Žurnalistė: Kokias klausimais Jums patarinės Albinas Januška?

Premjeras: Strateginiais. Tai mūsų pagrindiniai energetikos projektai, čia reikės priimti labai daug sprendimų. Pavyzdžiui, Lietuva kartu su Latvija ir Estija planuoja statyti atominę elektrinę, naują reaktorių. Jau pareiškė ketinimus Lenkija, jau nori dalyvauti šitame projekte kai kurios kitos šalys. Reikia surasti sprendimus, kokia dalis šitų  šalių, kiek jos galės įnešti, kokioje projekto stadijoje jie gali dalyvauti. Ir visa tai yra susiję su politika. Taip pat yra visiškai nauja situacija dėl Lietuvos stojimo į Šengeną. Neabejoju, kad mums prisijungus prie Šengeno, atsiras labai daug naujų situacijų, kurias reikės išspręsti, nes mes turime ypatingą geopolitinę padėtį. Štai šitie klausimai, kurie savo ruožtu yra susiję stipriai su vidaus politika.

Žurnalistė: Dešinieji ypač priešinosi Albino Januškos skyrimui. Seimo Pirmininko pavaduotojas konservatorių vadovas Andrius Kubilius yra pasakęs, kad Jūs paskubėjote. Be to, ir socialdemokratų vadovas Algirdas Brazauskas sakė, kad turėtumėte pasitari su partija. O Jūs taip ėmėte pats ir nusprendėte, nepasitaręs su niekuo...

Premjeras: Matote, partijoje daug kas pritaria. Albinas Januška buvo vienas iš socialdemokratų partijos kūrėjų, tik po to išėjo į diplomatinę tarnybą.

Žurnalistė: O dėl Algirdo Brazausko?

Premjeras: Jis turi savo nuomonę, aš turiu savo nuomonę. Aš priimu sprendimą, nes tai yra Premjero patarėjas. Aš labai sunkiai suvokiu situaciją, kad aš galėčiau su visais absoliučiai suderinti ir visi mano patarėjai būtų visiems priimtini. Matyt, tai yra neįmanoma.

Žurnalistė: Dabar apie strateginius klausimus, kuriais, kaip Jūs sakėte, patarinės Albinas Januška. Lietuva realiai remia Lenkiją, jos protestą prieš Rusijos taikomus apribojimus dėl Lenkijos produkcijos importo. Jūs tai pabrėžėte šeštadienį viešėdamas Lenkijoje. Šeštadienį buvo numatytas pasirašymas dėl bendros įmonės, statant elektros tiltą į vakarus. Nepavyko pasirašyti, Lenkija nusprendė atidėti. Tiesiog surado priežastį. Gal ta priežastis yra ta, kad Lenkija dabar pageidauja dalyvauti trečiojo IAE reaktoriaus statyboje? 

Premjeras: Aišku, iš dalies tai yra su tuo susiję. Mes iš tikrųjų laukiame Lenkijos pasiūlymo, be to, mes Lenkijos pasiūlymus turime suderinti su partneriais latviais ir estais. Tas ir bus padaryta gruodžio pradžioje Baltijos Taryboje, į kurią ir atvyksta Premjeras Jaroslav Kaczynski. Be to, jis išreiškė pageidavimą, kad būtent jo vizito metu ta sutartis būtų pasirašyta. Ir aš manau, kad gruodžio 8 dieną ši sutartis ir bus pasirašyta. O jeigu kalbant apie mūsų paramą Lenkijai, tai aš manau, kad ji visiškai natūrali, mes esame strateginiai partneriai, mes turime labai daug bendrų interesų, o pats bendriausias interesas yra tai, kad Rusija partnerystėje su ES laikytųsi civilizuotų normų. Mes užtat ir pasiūlėme, kad jei yra koks ginčas tarp šalių, mes siūlome savo dalyvavimą, Lietuva galėtų tarpininkauti šitoje vietoje. Būtų labai keista, jei mes neremtume Lenkijos, nes mes esame panašioje padėtyje, mums taip pat yra nurauktas naftos tiekimas ir neaišku, kada jis galėtų atsinaujinti. Aišku, oficialių pareiškimų kažkokių nėra, bet šiuo atveju yra labai daug bendrų interesų, pirmiausia, dėl to būsimos strateginės partnerystės sutarties tarp ES ir Rusijos. Mes suinteresuoto šitą sutartį atnaujinti, papildyti, galbūt ją išplėsti, mes, šitos šalys, taip pat negalime aukoti savo interesų.

Žurnalistė: Jūs pripažįstate, kad trims Baltijos šalims ketinant statyti naują atominę elektrinę, Lietuva galbūt galėtų bandyti vėl tartis su ES dėl dabartinės atominės elektrinės veiklos pratęsimo? Tai dabar prisijungus Lenkijai, tokie planai būtų kur kas realesni?

Premjeras: Aš nemanau, kad yra labai daug šansų tokį sprendimą pasiekti, todėl kad tai yra mūsų įsipareigojimai, susiję su mūsų stojimu į ES. Naujas reaktorius gali būti pastatytas tik maždaug apie 2014-2016 metus, nes tik projektavimo darbai apie porą metų gali trukti. Tam tirki šansai yra, bet sakau, jie labai nedideli. Pirmiausia tie šansai atsiranda todėl, kad tuomet, kai mes derėjomės dėl IAE, požiūris į atominę energetiką buvo labai negatyvus. Bet dabar, po to, kai labai sparčiai per tą laiką išaugo, tiesiog drastiškai naftos ir dujų kainos, tai požiūris į atominę energetiką keičiasi, keičiasi ir dėl ekologinių motyvų, atsiranda kitos naujos technologijos, tie reaktoriai tampa saugesni ir galbūt tai yra labai nedidelis šansas. Bet šiandien būtų labai neatsargu mojuoti vėliava, kad mes čia persiderėsime, mes neuždarysime, mes turime vykdyti savo įsipareigojimus. Jeigu atsirastų tokia galimybė derėtis, tai reikėtų tą daryti.

Žurnalistė: Jūs, Premjere, pasisakote prieš ES vizų branginimą Rytų kaimynams. Kodėl reikia vizų rėžimą išlaikyti tokį, koks jis yra, nors ES nusprendė padidinti mokestį už Bendrijos vizas ir tai turėtų įsigalioti netrukus, nuo 2007-ųjų metų?

Premjeras: Ne tik Kaliningrado atveju, bet ir kitais atvejais, Baltarusijos, kitų vadinamų naujųjų kaimynių, Ukrainos, Moldovos atžvilgiu, mes taip pat pasisakome būtent šia linkme. Mes galvojame, kad išsiplėtus ES nereikėtų statyti naujų sienų, atvirkščiai, reikėtų stiprinti bendradarbiavimą tarp ES šalių, tarp naujųjų kaimynių, tarp mano minėtų valstybių. Kaliningradas apskritai šiuo atveju atsiduria apsuptas dviejų ES šalių, Lenkijos ir Lietuvos. Kadangi skirtumas ekonominis abiejų šalių yra didelis, tai tokios kainos, aišku, labai apsunkintų  bendradarbiavimą. Mūsų bendradarbiavimas su Kaliningradu labai platus, šiuo požiūriu Lietuvos pozicija labai aiški – mes neturime išsiplėtusioje ES vėl statyti naujų sienų, nes eiliniam europiečiui Prancūzijoje, Anglijoje arba Ispanijoje, dar kur nors 60 eurų tai nėra labai dideli pinigai, tačiau šitose šalyse tai beveik lygu arba netoli yra atlyginimo vidurkio. Tai aišku, labai apsunkintų bendradarbiavimą, kaip mes vadiname, pasienio bendradarbiavimą. Tokią griežtą sieną, o ji neabejotinai atsirastų, jei būtų brangios vizos, ji dar labiau padidintų skirtumą tarp ES ir ne ES šalių. Juk viza tai iš esmės ne kainoje esmė, viza yra kontrolės dokumentas, tai ar viza kainuos 5 eurus, ar 60 eurų. Pagrindinis instrumentas yra kontroliuoti judėjimą.

Žurnalistė:  Premjere, Jūs pažadėjote atsistatydinti, jei nesumažinsite korupcijos, toks Jūsų pažadas dabar jau vadinamas giljotina. Ar iš tikrųjų tai giljotina?

Premjeras: Giljotina ekonomikai yra korupcija. Čia yra svarbiausias dalykas. Aš norėjau pasakyti  pakeisti suvokimą, pradedant aukščiausiais valdžios pareigūnais ir visais kitais, kurie dirba įvairiose srityse, mes turime mažinti biurokratiją. Šiaip jau korupcijos lygis aplinkinėse šalyse maždaug yra vienodas, bet suvokimas yra skirtingas ir mes šį suvokimą turime keisti. Kai keisis suvokimas, keisis ir veiksmai. Toks mano pasakymas yra labai svarbus iš principo, aš įsivaizduoju. Aš nesu įsikabinęs į šį postą, jeigu iš tikrųjų nepavyktų šitai Vyriausybei, kuri pradėjo iš esmės savo veiklą nuo partijų susitarimo kovoje prieš korupciją, nepavykt nieko nuveikti, tai reikštų, kad mes šioje srityje mažai ką nuveikėme arba nieko nenuveikėme, todėl atsistatydinimas būtų visiškai logiškas žingsnis. Galbūt tada kiti ką nors padarytų. Taigi šiuo atveju mes turime traktuoti korupciją kaip giljotiną mūsų ekonomikai, jos augimui, ypatingai investicijoms, tai yra vienas iš svarbiausių atgrasos faktorių, kodėl mes atsiliekame investicijų požiūriu šitame regione. Aišku, yra ir kitos priežastys, bet tai yra viena iš svarbiausių, nes kiekvienas investitorius nori ateiti į skaidrią, mažai biurokratizuotą šalį, o pavyzdžiui, estai tokį įvaizdį sukūrė. Kiek aš kalbėjau su mūsų investuotojais, aišku, didelių skirtumų tikrai nėra, bet suvokimas yra. Ir tas yra labai svarbu. Lietuva turi paskelbti, kad ji turi kitą suvokimą, kad ji nori išsivaduoti iš korupcijos ir iš tikrųjų galbūt ir ateina laikas, vis tiek pragyvenimo lygis kyla, galbūt nebereikia to daryti. Jeigu mes šito neįveiksime ir neparodysime savo intencijų, savo ketinimų, tai mes mažai ką pasieksime tada. Todėl šiuo atveju aš kviečiu ir visus kitus pasekti šituo pavyzdžiu ir galvoti kiekvienam valdininkui, kiekvienam politikui, kad įveikimas šito piktybinio visuomenės auglio yra visų bendras reikalas.   

Žurnalistė: Pastaruoju metu diskutuojama dėl SODROS mokesčio lubų. Jų kol kas nėra. Vyksta ginčas dėl sumos. Sakoma, kad žmonės apsidžiaugtų, jei darbdaviai mokėtų daugiau, tuo tarpu darbdaviai sako, kad verčiau investuotų į verslą. O Jūs kokios pozicijos laikotės, Premjere?

Premjeras: Viskas yra svarbu: ir investicijos į verslą, ir mūsų darbuotojų atlyginimo kėlimas, nes tai yra viena iš pagrindinių ekonominės emigracijos priežasčių. Anksčiau ar vėliau mūsų atlyginimai artės prie ES vidurkio, tai yra neišvengiamas procesas ir darbdaviai tai turi suprasti, aš manau, kad ir jie dabar supranta. Ypatingai geriems specialistams, praktiškai mokami jau tie patys atlyginimai, kaip ir ES. Ir tie atlyginamai vis tiek turi kilti. Kita vertus, dar kurį laiką santykinai mažesni atlyginimai tampa tuo investicijų patrauklumo faktoriumi. Bet jie nėra pagrindiniai. SODROS lubos yra išimtinis atvejis, kuomet mes galvojame, jog būtų galima pritraukti aukštai apmokamus darbuotojus, sakysime bankų, draudimo kompanijų, kurių dabar ofisai būtent dėl šitų priežasčių nusikelia į Rygą arba kitas valstybes. Pavyzdžiui, latviai šiuo atveju turi tas lubas. Tai maždaug 10 tūkst. litų. Virš 10 tūkst. nemokama tam, kad paskatintų ir ofisų, bendrabučių statybas. Vilnius taip pat yra pakankamai patrauklus ir mes jau svarstėme šitą klausimą, dar neradome sprendimo, bet aš tikiuosi, kad štai šią savaitę, grįžę į Strateginį komitetą vėl su šiuo pasiūlymu, mes rasime sprendimą. Aš pasakiau komitete, kad mes turime žinoti tiksliai struktūrą tų atlyginimų, kad neatsitiktų taip, kad mes SODROS lubas vadinamas uždedame tiems darbuotojams, kurie paaiškės po to, kad jie yra valdininkai. Taip neturėtų būti. Mes šiuo atveju kalbame apie aukščiausio menedžmento atstovus, kurie dažniausiai yra kitų valstybių darbuotojai, joms atstovauja, bet kadangi yra skirtumas labai didelis, tai mums atrodo, pavyzdžiui, 10-15 tūkst. labai didelis atlyginimas, kur nors Švedijoje tai yra vidutinis, bet jeigu mes turime interesą turėti tas kompanijas, kurių darbuotojai, jeigu ir veiks, tai aišku, jie matys Lietuvą, matys sąlygas, galbūt tai paskatins kokias kitas investicijas. Tai yra mūsų interesas. Tai nėra koks nors socialinis sprendimas, tai yra sprendimas ieškant papildomų investicijų patrauklumo veiksnių.

Žurnalistė: Ačiū.