BDAR
Close

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. cookies). Naršydami toliau Jūs patvirtinsite savo sutikimą naudoti slapukus. Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.


Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus kalba 2009 m. gruodžio 1 d. Seimo posėdyje

Data

2009 12 01

Įvertinimas
1

Dėl socialinio solidarumo ir solidaraus sunkumų kompensavimo

Lietuviai yra solidari tauta. Tai yra ir mūsų Konstitucijos pamatinė vertybė.
Solidarumas reikalauja solidaraus, proporcingo ir sunkumų, ir gerovės pasidalijimo tarp šiandieninės visuomenės skirtingų grupių, ir skirtingų kartų.
Lygiai taip pat solidarumas reikalauja solidaraus požiūrio į valstybės įsipareigojimus praeičiai, dabarčiai ir ateičiai – negalima „dabartinių“ problemų spręsti nekreipiant dėmesio į valstybės „praeities“ įsipareigojimus. Lygiai taip pat negalima spręsti „dabarties“ problemų, nekreipiant dėmesio į tai, kokias finansines problemas tai gali sukurti „ateityje“.
Toks balansas tarp skirtingų grupių ir kartų yra visuomenės esminio Susitarimo – „visuomenės Konstitucinės sutarties“ reikalas. Vyriausybė negali, pataikaudama kuriai nors grupei ar kartai, esmingai pažeisti šio Susitarimo, kuris yra įrašytas į Konstituciją, ir, pavyzdžiui, pensininkų interesus ginti neproporcingai dabartinės dirbančiųjų kartos ar vaikų bei anūkų sąskaita. Lygiai taip pat vaikų ar gimdančių motinų interesai negali būti neproporcingai iškelti virš pensininkų interesų. Kurios nors grupės interesų nesubalansuotas sureikšminimas neišvengiamai reikalauja kompensuojančių priemonių kitų grupių atžvilgiu.
Lietuvos piliečiai visada rodė ypatingą solidarumą su vyresniąja, pensininkų, ir su jaunąja, tik gimusia naująja karta. Tokio solidarumo įgyvendinimui buvo skiriami ypatingai dideli finansiniai resursai.
Tačiau tenka pripažinti, kad 2008 metais dėl politinių priežasčių buvo įgyvendintos nesubalansuotos biudžeto socialinių išlaidų didinimo priemonės, kai senatvės pensijos per vienerius metus buvo padidintos net 29 proc. nuo 627 litų 2007 m. IV ketvirtį iki 810 litų 2008 m. IV ketvirtį.
Toks nesolidarus kitų grupių atžvilgiu socialinių išlaidų padidinimas artėjant krizei, krizės laikotarpiu pareikalavo skausmingo išlaidų mažinimo ir mokesčių didinimo kitoms grupėms, siekiant maksimaliai apsaugoti socialines išlaidas. Taip valstybės tarnybos išlaidos buvo sugrąžintos į 2006 metų lygį.
Tuo tarpu 2010 m. numatomas senatvės pensijų mažinimas vidutiniškai 5 proc. niekaip nekompensuoja 2008 m. įvykdyto nesolidaraus pensijų padidinimo 29 proc.
Tačiau suvokdama dabartinės dirbančiųjų kartos atsakomybę už savo jau nedirbančių tėvų ir senelių socialinį saugumą ir gerovę, Vyriausybė įsipareigoja:
dabartinę sunkumų naštą, kurią tenka nešti ir vyresniajai pensininkų kartai, pasibaigus šio laikotarpio finansinei – ekonominei krizei, esame pasiruošę kompensuoti spartesniu pokriziniu socialinių išlaidų, tarp jų ir išlaidų senatvės pensijoms, augimu.