Ministro Pirmininko Algirdo Brazausko interviu Lietuvos radijui 2005 m. lapkričio 22 d.

Žurnalistė: Kaip pasiruošėt, Premjere, Lietuvos televizijos laidai? Žmones ragina Lietuvos radijas jau kelias dienas kreiptis į Jus, užduoti klausimus, į kuriuos Jūs šiandien vakare atsakysite. Kiek gavote klausimų?

Premjeras: Oi, labai daug. Virš trijų šimtų.

Žurnalistė: O kokie tie klausimai?

Premjeras: Pasistengėm sugrupuoti ir susidaro tokios trys grupės. Viena grupė – politinis įvertinimas, neigiamai, pavyzdžiui, mane vertina. Didesnė dalis - palaiko. O trečia dalis tai yra įvairūs socialiniai, ekonominiai klausimai  - tai, kas žmogui skauda, ko jam reikia, kada jis galės išspręsti savo bėdas. Tokių yra maždaug geras trečdalis.

Žurnalistė: O daugiausiai kokių vis dėlto yra klausimų? Koks Jums įspūdis susidaro juos skaitant?

Premjeras: Na, įspūdis susidaro, aš nepasakyčiau, kad labai daug naujų klausimų. Paprastai tai tie, kurie visąlaik iškyla, kada susitinki su žmonėmis. Visų pirma, žinoma, pensijų klausimas. Todėl kad Lietuvoj yra apie milijonas pensininkų ir žmonių su negalia, kurie iš socialinio draudimo gyvena. Šitos pensijos sąlyginai aišku yra mažos. Mes kiek galėjom per tuos metus kėlėm tas pensijas, jau dabar apie pora šimtų ir daugiau jau jos yra pakeltos, turim įsipareigojimą prisiėmę, kad iki 2008 metų pensija turi būti 650 litų, vidutinė pensija. Ir todėl kiekvienais metais mes ją didinam ir mes planuojam kitais metais.

Žurnalistė: Kodėl šiais metais rudenį nebuvo didinimo? 

Premjeras: Todėl, kad mes galėtume 20 litų, na, 25 litais. Bet mes norėtume, kad tai būtų didesnėmis sumomis, kad žmogus pajustų.

Žurnalistė: O dabar artimiausias padidinimas? Ir koks jis galėtų būti?

Premjeras: Na, aš manau artimiausias bus kitą pavasarį. Ne už kalnų, aišku, irgi būtų apie 50 litų vidutiniškai.

Žurnalistė: Šioje radijo laidoje vis tiek mes nespėsime atsakyti į gausybę klausimų, kuriuos Jūs gavote. Kaip Jūs apskritai rengiatės atsakyti, kokiu būdu kitiems, kuriems neatsakysite nei televizijoje, nei radijuje?

Premjeras: Mes esame užrašę daug. Pasistengsime, visų pirma, elektroniniu paštu, tokių gavome kokį trečdalį. Kiekvienam bus atsakyta. Tiesiog bus raštu atsakyta ten, kur mes turime adresus, na, kitiems tokiose  radijo laidose, kaip mes dabar kalbamės. Tuos klausimus sugrupavau aš į atskiras grupes, pavyzdžiui, indėlių grąžinimas, kompensavimas už žemę, sveikatos apsaugos padėtis, daug žmonių skundžiasi, kad tai ten, tai ten su poliklinikom problemos, konsultacijos labai sunkiai organizuotos, euro įvedimas – žmonės labai aktyviai reiškia savo nuomonę dėl euro. 

Žurnalistė: Premjere, norėčiau paklausti, kaip užtikrinsite, kad įvedus eurą nekiltų kainos? Žmonės labiausiai šito bijo. Jie mano, kad euro įvedimas yra naudingas didiesiems verslininkams, valdžiai, tačiau vis dėlto įsitikinimas eilinio žmogaus yra, kad jam jis nenaudingas, kad kainos kils, pensijos liks mažos. 

Premjeras: Na, matot, eurą yra įsivedusios jau trejus metus 12 valstybių – ES narių ir tam tikras patyrimas jau susikaupė. Ta baimė, be jokių abejonių turi būti išsklaidyta, sakyčiau ir mūsų darbas, ir centrinio banko darbas. Turi būti plačiau aiškinama. Kitas dalykas – priemonės, tai mūsų santykiai su prekybiniais tinklais, tai yra kainų rašymas ir kainų pristatymas ir eurais, ir litais – būtų viena iš tokių priemonių. Juo labiau, kad litas yra tvirtai pririštas prie euro, tai kaip tik neduoda jokio pagrindo, pavyzdžiui, kaitalioti šitas kainas. Dar vienas ir kas pasirodė visoje Europoje turėjo didžiausią įtaką – tai konkurencija prekyboje, kadangi vyksta konkurencija prekyboje tai, jeigu ten pirmosiomis dienomis pabandė, bet paskui vėl grįžo vėl prie tų pačių kainų. Ir tose valstybės, kur yra įvestas euras, infliacija yra apie 2 procentus, gal 2,5 procento, tai kaip matot, tokių dalykų nėra.

Žurnalistė:  O auganti infliacija Lietuvoje, ar nesutrukdys apskritai euro įvesti, Premjere?

Premjeras: Kol kas ne. Pastarieji mūsų skaičiai yra ES skaičiai, kuriuos mes turim ir sekam, kol kas netrukdo. Pagrindiniai sprendimai turi būti priimti  kitų metų liepos pirmą dieną.

Žurnalistė: Premjere, ar iš tikrųjų Jūs norėtumėte Premjeru likti iki tol, kol bus įvestas euras?

Premjeras: Ką tai reiškia mano noras ar nenoras?  Euras valstybėj tai yra labai didelis įvykis.

Žurnalistė: Gal Jūs pats sau susiplanavote, gal įvesiu eurą ir pasitrauksiu?

Premjeras: Aš įsivaizduoju, kad tą eurą tikrai šita Vyriausybė turėtų įvesti.

Žurnalistė: Kodėl?

Premjeras: Nes  tai yra didžiulė nauda valstybei. Aš matau visai kitu požiūriu, ne per savo kokių tai ambicijų prizmę, bet aš matau naudą Lietuvai. Mes tik dabar įeinam į Europą, mes tiek metų buvom pasauliui nežinomi ir  pasitikėjimas mumis nėra toks, koks, pavyzdžiui, senųjų Europos valstybių. Ir euro įvedimas, kaip faktas, suteikia netgi, sakyčiau, psichologinę pirmenybę, palyginus su kitais, kad Lietuva yra atvira, kad Lietuva yra patikima, kad patikima valiuta ir daugelis tokių faktorių. Na, ką tai reiškia? Reiškia, jeigu patikima valiuta, patikimi partneriai, tai ir investicijos ateina, naujos investicijos, žmonės gauna darbą, didėja atlyginimas – visa tai ir socialinės pasekmės yra žmogaus naudai. Štai kodėl tas euras, mano supratimu, ne tik mano, bet ir specialistų, ir mūsų Vyriausybės narių, nekyla abejonių. Nors žmonėms kyla abejonių ir mes turime, žinoma, atsižvelgti į žmonių nuotaikas, aiškinti, sakyti.

Žurnalistė: Ar Jūs ne vienintelis iš koalicijos partnerių esate taip tvirtai už eurą, nes kiti koalicijos partneriai kažkaip ir abejoja? Gal Jūs tik vienas esate tokios tvirtos pozicijos?

Premjeras: Žinot, galų gale tai turi nuspręsti tauta.  Pirmiausia, parlamentas. Paskui kai kas pradėjo kalbėti, kad reikia referendumo. 

Žurnalistė: O Jūsų nuomonė dėl referendumo?

Premjeras: Na, aš manau, kad užtektų parlamento.

Žurnalistė: Premjere, vis dėlto ir klausimai rodo, kad Jūsų politinė atsakomybė rūpi ne tik politikams, bet ir žmonėms. Ne tik teisinė, kur Jūs pareikalavote, kad teisinės institucijos ištirtų visus Jūsų šeimos verslo reikalus.

Premjeras: Aš ir galvoju, ką tai reiškia politinė atsakomybė. Jeigu kalbam ir sakom yra atsakomybė, tai turi būti prieš ką ir dėl ko. Aš 15 metų esu politikoje, taip mano gyvenime susiklostė, ir mane žmonės visąlaik matė. Tai vieni rinkimai, tai kiti, tai Prezidento rinkimai - aš visada buvau tarp žmonių. Ir štai per tuo metus beveik nėra žmonių, kurie manęs nepažintų. Tai aš ir klausiu, koks politinis vertinimas neigiamas yra mano atžvilgiu, ir koks yra pagrindas šiam vertinimui. Aš pats užsiduodu sau šitą klausimą  ir sunkiai randu atsakymą. Aš normaliai dirbu, nepažeidinėju, netrukdau, neužpuolu žmonių – tų, kurių nereikia, nepadarau tokių klaidų politinių arba ten bendravime su užsienio valstybėmis. Aš nesuprantu, ką tai reiškia. 

Žurnalistė: Šiandien Jūs eisite į televizijos laidą. Ar per šitas skandalo dienas ir jau savaites Jūs niekada nepasigailėjote, kad vis dėlto nesutikote iš pat pradžių stoti prieš Seimo komisiją ir leisti ją sudaryti?

Premjeras: Ne, aš nepasigailėjau.

Žurnalistė: Kodėl, Premjere? Jūs esate tvirtai įsitikinęs, kad jos nereikia?

Premjeras: Aš manau, kad ne toks būdas turi būti.

Žurnalistė: Kodėl?

Premjeras: Todėl, kad mes esame teisinė valstybė.  

Žurnalistė: Bet ir demokratinė taip pat.

Premjeras: Demokratinė taip pat. Teisinė sistema teisingai veikia demokratinėje valstybėje. Dabar toliau. Kas tai yra komisija? Komisija pagal veikiančius įstatymus Lietuvoje turi spręsti ypatingai svarbius valstybinės reikšmės klausimus. Kur čia yra valstybinės reikšmės klausimai?

Žurnalistė: Bet Jūs esate premjeras. Vienas iš pirmųjų valstybės žmonių.

Premjeras: Taip, aš Premjeras. Komisija man nieko neturi tirti. Ten parašyta „Brazausko šeimos verslo klausimus tirti“. Ne mano. Kadangi mano klausimus ištyrė Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, surinko visą medžiagą ir nustatė, kad aš neturiu jokio ryšio su verslu. Tai dabar kodėl mane. Mano atžvilgiu priėmė sprendimą, kodėl dabar visa tai nubraukė, kodėl dabar nebenori girdėti? Tai būkim objektyvūs. Reiškia, manęs nėra šitame versle ir aš niekada nebuvau. Ir sakyti šeimos verslas yra neteisinga. Verslas gali būti asmenų.

Žurnalistė: Man rūpi dar Jūsų paklausti, iš kur dabartinė Jūsų žmona ponia Kristina Butrimienė turėjo tiek pinigų, kad nusipirko viešbutį?

Premjeras: Kreditai. Galiu pasakyti, kad ji yra paėmus kreditų 30 milijonų 10 metų, turi pradėti mokėti nuo kitų metų. Viešbutis buvo įkainuotas  apie 40 milijonų, padaryta rekonstrukcija, paimti kreditai ir dabar per 10 metų turės būti išmokėti. Tai čia yra normalus verslo žingsnis. Iš kur? Pirmiausia, tai šitais čekiais privatizavimas prasidėjo, tas buvo turbūt 1994-1995 metais,  tai visa Lietuva čekiniu būdu privatizavo. Jos buvęs vyras, sūnus – visi dalyvavo šitam, tokiu būdu jie surinko apie 40 ar 50% akcijų.

Žurnalistė: Ar iš tikrųjų prašėte tuo metu premjeru dirbusio pono Šleževičiaus skirti ponią Kristiną Butrimienę „Draugystės“ viešbučio direktore? 

Premjeras: Aš neprisimenu.  Ji visąlaik dirbo tai toje „Šešupėje“, bet ji 1994 metais išėjo iš tos „Šešupės“. O dar vienas EBSW reikalas. Dabar dirbtinu būdu prikabina šitą EBSW . Ji 1994 metais išėjo, o visas privatizavimas prasidėjo ten po dviejų – trijų metų. Po to ir vėl painioja ne tik ją, bet ir mane į šitą reikalą, kurie absoliučiai nieko bendro neturintis, ryšio neturintis reikalas. O bandoma prikabinti ir tokį dalyką. Brazauskas neužsiima verslu visu 15 metų, o šeima, tai yra šeimos narys - žmona užsiima verslu ir čia jokių paslapčių nėra. Na, aš norėčiau baigdamas pasakyti, kad iš tikrųjų mes gyvename Lietuvoje – teisinėje valstybėje ir, kiek žinau, teisinės institucijos aiškinasi iki pabaigos, kad tikrai neliktų kokių tai klausimų neatsakytų ir kad žmonėms būtų paskelbta ir parodyta. Ir aš labai gerai suprantu mūsų Prezidentą Valdą Adamkų, kuris irgi tą patį pasakė, kad teisinėmis priemonėmis teisinės institucijos turi nustatyti tokius faktus ir įvertinti.