BDAR
gdpr

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. cookies). Naršydami toliau Jūs patvirtinsite savo sutikimą naudoti slapukus. Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.


Ministro Pirmininko A. Kubiliaus kalba Seime, pristatant Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“

Data

2012 03 15

Įvertinimas
1

Gerbiamieji kolegos Seimo nariai,

norėčiau jūsų dėmesio tam, ko šiame Seime ir kituose Seimuose galbūt nesame darę. Stoviu čia tribūnoje tam, kad pristatyčiau jums diskusiją dėl Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2030“, kurią po manęs tęs žinomi Lietuvos visuomenės, mokslo, ekonomikos, kultūros žmonės. Žinau jūsų kritiką, jūsų kritines pastabas, bet prašau jūsų dėmesio tiems žmonėms, kurie savo laiką, savo intelektą, savo asmeninio gyvenimo resursus skiria tam, kad mes visi turėtume progą stabtelėti, šiek tiek pakelti akis nuo mūsų kasdienybės ir pažiūrėti į tolesnius horizontus.

Lygiai prieš porą metų, kovo 11 d. susirinkę į Vyriausybės posėdį minėjome Lietuvos Nepriklausomybės 20-metį ir uždavėme sau labai paprastą, galbūt naivų klausimą. Per 20 Lietuvos nepriklausomybės metų tikrai daug pasiekėme, visi buvo valdžioje: kairieji, dešinieji, liberalai. Per tą laiką Lietuva tapo Europos Sąjungos, NATO nare. Jeigu pažiūrėtume į 1990 m. Sąjūdžio programą – esminiai tikslai per tuos 20 metų buvo pasiekti. Ir mes sau uždavėme paprastą klausimą: o kas toliau? Kokius tikslus, kokią ambiciją Lietuva gali turėti per kitus 20 metų? Be abejo, toks klausimas ir Vyriausybei, ir Seimui atrodytų ganėtinai naivus. Kaip galima nubrėžti tokią perspektyvą kokiais nors Vyriausybės nutarimais?

Pasirinkome šiek tiek kitokį kelią: mes pasiūlėme visuomenei diskutuoti ir tartis, kas toliau? Kokius tikslus norime sau išsikelti kitam 20-mečiui? Tie, kurie esame politikoje nuo Sąjūdžio laikų, galime su tam tikra nostalgija pagalvoti, kad 1990 m. buvo šiek tiek lengviau – tikslai buvo labai aiškūs: nepriklausomybė, demokratija, rinkos ekonomika, integracija į Vakarus. Buvo labai aišku, ką reikia pasiekti. Tai nebuvo lengva, tai buvo sudėtinga. Mes daug klydome, daug klaidžiojome, bet turėjome labai aiškius tikslus ir jų siekėme. Kai tuos tikslus pasiekėme ir švenčiame Nepriklausomybės 20-metį, kilo natūralus klausimas: kaip mums vėl susitarti dėl aiškių tikslų, aiškių nuostatų ir padėti sau patiems ir visuomenei matyti, ką mes norime pasiekti ir kur mes toliau einame.

Tikrai džiaugiuosi prieš porą metų, švenčiant Lietuvos 20-tąjį gimtadienį, spontaniškai užgimusia Vyriausybės iniciatyva ir idėja – pakviesti visuomenės atstovus, žmones, kurie įvairiose srityse yra nemažai pasiekę, susirinkti ir pagalvoti, pasikalbėti, pasitarti, paklausti visuomenės, ką mes galime patys sau pasakyti apie ateinantį 20-metį, kuris tikrai bus kitoks negu pirmasis 20-metis? Turime suvokti, kad gyvename jau nebe XX a. pabaigoje, o XXI a. pradžioje. 2030 metai bus netoli XXI a. vidurio. Matome, kas darosi pasaulyje, kaip jis greitai keičiasi. Matome savo pasiekimus, bet kartu matome ir savo problemas.

Džiaugiuosi, kad mums pavyko sutarti su tais, kuriuos drįsčiau pavadinti visuomenės lyderiais įvairiose srityse, ir sukurti Pažangos tarybą – instituciją, į kurią įėjo daugelis žinomų visuomenės lyderių mokslo, verslo, meno srityse, taip pat Vyriausybės atstovų – ir pradėti diskusiją. Per tą laiką įvyko daugiau nei šimtas renginių, pačių įvairiausių diskusijų, seminarų, gavome tikrai labai daug įvairiausių pasiūlymų ir taip gimė strategija, kurią siūlome Seimui toliau svarstyti.

Džiaugiuosi, kad šiandien čia dalyvauja keletas Pažangos tarybos narių: Ainė Ramonaitė, Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto docentė; Arminta Saladžienė, NASDAQ OMX Vilnius prezidentė; Jurgita Šiugždinienė, Ministro Pirmininko tarnybos Strateginio valdymo departamento direktorė; profesorius Jonas Čičinskas; Robertas Jucevičius, KTU profesorius; Petras Masiulis, TELE2 generalinis direktorius; Kęstutis Pikūnas, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas; matau ir Arūną Gėlūną, vieną iš strategijos variklių. A. Ramonaitė, A. Saladžienė ir J. Šiugždinienė pristatys atskiras strategijos dalis.

Strategijoje yra trys esminės dalys: sumani visuomenė, sumani ekonomika ir sumanus valdymas. Kiekviena iš prelegenčių šias dalis ir pristatys. Strategija, mano manymu, turi keletą labai ypatingų ir reikšmingų bruožų. Visų pirma, tai yra bandymas mums patiems atsakyti, ko mes norime, ko mes siekiame, kokią ambiciją turime žiūrėdami į ateinančius 20 metų. Antras strategijos ypatumas yra tai, kad ji gimė tikrai plačių diskusijų ir ginčų dėka. Ir trečias dalykas, į kurį norėčiau atkreipti ypatingą dėmesį – tai yra viena iš pirmųjų strategijų, kurioje kalbame apie valstybę, ir visų pirma dėmesį skiriame tam, ką visuomenė įvardijo kaip ryškiausią problemą. Ne ekonomikos, ne finansų, ne mokesčių, net ne energetikos ir ne valstybės valdymo reikalai – pagrindinis dėmesys yra skiriamas tam, ką galėtume pavadinti „minkštaisiais“ visuomenės dalykais: kaip jaučiasi visuomenė, kuo ji tiki, kuo ji netiki, kiek tai padeda mums eiti į priekį ambicingų tikslų link, ir ką turėtume daryti, kad padėtume visuomenei įveikti tas „minkštąsias“ problemas.

Strategijos tikslas yra labai paprastai išsakomas. Gyvename XXI a., kuris technologine prasme bus greitos kaitos amžius. Akivaizdu, kad ta greita kaita reikalaus ir iš šalių, ir iš ekonomikų būti pasirengus. Arba esi pasirengęs tokiai kaitai ir dalyvauji globalioje konkurencijoje ir laimi, arba – pralaimi. Akivaizdu, kad pasirengti globaliai konkurencijai neužtenka gerų įstatymų, neužtenka Vyriausybės nutarimų, neužtenka infrastruktūros dalykų, reikalingas visuomenės supratimas, kad tokios konkurencijos nereikia bijoti, reikia pasirengti jai, pasitikėti savimi, savo valstybe ir siekti tokioje konkurencijoje sėkmės.

Pasižiūrėję į daugelį tyrimų, galime pamatyti, kad šalia didelių pasiekimų mes turime ir nemažų problemų. Nepasitikėjimas savimi, netikėjimas ateitimi, netikėjimas savo valstybe – viena iš mūsų visuomenės problemų, kuri tampa didele kliūtimi siekiant tinkamai pasirengti globaliai konkurencijai ir didelei kaitai. Šioje strategijoje kalbame apie tai, kaip surasti tinkamus instrumentus, kaip padėti visuomenei įveikti iššūkius.